Pakruojo dvaras

Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už barono Vilhelmo fon Roppo (Wilhelm von Ropp), dvaras kaip kraitis tapo Roppų giminės nuosavybe.

Pakruojo Roppai kildino save iš vyskupo Alberto, kuris 1202 metais dabartinėje Latvijos terito­rijoje įkūrė kalavijuočių ordiną ir Rygos miestą. Tiksliau ne iš vyskupo Alberto, kuris kaip katalikų vyskupas neturėjo susilaukti palikuonių, o iš jo brolio Teodoro.

Pakruojo dvarą valdė kelios Roppų kartos: Teodoras (1783-1852), Hermanas (1810-1890), Leonas (1860-1940), Julius (1910-1944).

Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m.  Yra žinoma, kad ansamblį statė vietiniai meistrai Vyčas, Svidras.

 Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. 1835-1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.

Dvaro muziejų sudaro 43 statiniai, įkomponuoti 48,2 hektarų plote.

Pagrindinis Pakruojo dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais.

Dvaras garsėjo tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas Teodoras Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai.

Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas.

Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – Kruojos užtvanka bei vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.

Arkinis tiltas iš gels­vai balsvų dolomitų, pastatytas pagal romėniškų tiltų ir akvedukų pavyzdžius.

Dvaro savininkai Roppai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. Jau nuo barono Vilhelmo Roppo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, kuris duodavo daug pajamų. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3956 gyventojus, buvo dvylikos lovų ligoninė.

Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.
Po 1922 m. žemės reformos Roppų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės.
Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė.


1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo Julius Roppas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. J. Roppas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma.

Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla.

Malūnininko namas. Dabar čia veikia viešbutis.

Šiuo metu rekonstruotuose Pakruojo dvaro pastatuose teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, salių nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos, organizuojamos teminės ekskursijos ir pramogos.

Traktierius, kuriame veikia Tado Blindos muziejus

"Traktierius" veikia ketvirtadieniais - sekmadieniais. Čia veikia Tado Blindos muziejus. Eksponatai: nuo Vytauto Tomkaus portreto su aktoriaus autografu, iki filmavimo metu naudotų Tado Blindos ūsų.

Ir pati aplinka, ir ruošiamas maistas atspindi geriausias kaimo smuklės tradicijas.